Apie
Šiuolaikinis menas vėl mėgina išgelbėti pasaulį. Šį kartą jaunas ir veržlus menininkas su savo komanda leidžiasi arčiau žemės, arčiau paprastų žmonių, tiesiai į „Castello” — bene paskutinį negentrifikuotą darbininkų klasės skersgatvį Venecijoje. Jo skelbiamas tikslas: suteikti balsą vietos žmonėms, juos išklausyti ir padėti kovoje su blogiu — kapitalistine santvarka ir planetą žudančiu neoliberaliu demonu, kurį reprezentuoja piktasis verslininkas, ketinantis pastatyti didžiulį stiklinį viešbutį, užstosiantį saulę greta augantiems vienuolių vynuogynams. Tačiau menininkas kovoja ir su savo vidiniais demonais, troškimu susilaukti šlovės, garbės, pripažinimo ir globos iš me- cenatų bei kitų galingųjų. Kaip gi jis pasielgs? Kieno pusėn stos? O gal jam pavyks rasti kelią per vidurį ir sutaikyti, suvienyti žmones bendram tikslui? Šiame nelengvame kelyje priimti sprendimus herojui padeda keistas vidinis balsas “gut feeling” — žarnyne gyvenančių bakterijų choras. Norėdamas pasiekti savo tikslų įgalinti žmones ir rasti bendrą kalbą, menininkas skersgatvyje buvusioje ir apleistoje skalbykloje įsteigia socialinę skulptūrą — invazinių jūržolių perdirbimo ir fermentavimo kooperatyvą. Šiame kooperatyve jis įdarbina savo senus ir naujai sutiktus bendražygius, bendradarbiauja su vietos bendruomene bei bakterijomis. Tarsi svarbiausias mūšis epiniame fantastiniame filme, čia prasideda kova už žmonių širdis ir protus.
—Robertas Narkus
„Gut Feeling“ — tai kompleksiškas, konkrečiai vietai pritaikytas kūrinys, laviruojantis tarp nuoširdaus siekio pakeisti pasaulį, nenuilstamo tikėjimo bendradarbiavimo pažadu, egocentriškų menininko ambicijų, flirto su finansinėmis struktūromis, technologijų progresu ir humoro. Angliškas posakis „gut feeling“ reiškia nuojautą, pagal primirštą tautosaką ir naujausius mokslo atradimus tampriai susiejančią žarnyno ir smegenų veiklas.
Bendradarbiaudamas su garsiu fermentacijos specialistu, mokslininkais, menininkais, vietos gyventojais ir smulkiuoju verslu, viename paskutiniųjų negentrifikuotų Venecijos skverų Castello rajone R. Narkus kuria socialinę skulptūrą – siurrealistinį kooperatyvą, gaminantį paslaptingą produktą iš vietos vandenyse išgaunamų jūržolių.
Ši dumblių rūšis (lot. Undaria pinnatifida) — globalizacijos procesų eigoje iš Tolimųjų Rytų į visą pasaulį, įskaitant Veneciją, išplitęs invazinis augalas, dar žinomas „wakame“ vardu. Tai viena maistingiausių ir sparčiausiai atsinaujinančių maisto žaliavų, žadanti išspręsti sparčiai augančios žmonijos mitybos problemas.
Šiųmetinis Lietuvos paviljoną sudaro dvi dalys. Viena patalpa skirta eksperimentams ir gamybai, o kita — reprezentacijai ir platinimui: taip imituojamos kapitalistinės gamybos struktūros. Totalinė instaliacija apima iškreiptus laboratorijos, gamyklos ir parduotuvės elementus, kur atliekami in situ futuristiniai eksperimentai su organinėmis medžiagomis ir automatizuotais bei užprogramuotais komponentais, atliekančiais pasikartojančius judesius. Kūrinį papildo fotokoliažai, skulptūros ir vaizdo įrašai.
Iš dalies paveikta praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje vykdytų kolektyvinių, įvairius socialinius susitikimus skatinusių meno praktikų, Narkaus kūryba skleidžiasi įtampoje tarp kūrinio formos, pasirinktų idėjų reprezentavimo ir laike besivystančios, kolektyvinės jos plėtojimo bei patyrimo patirties. „Gut Feeling“ jungia ir įtraukia įvairialypes, net prieštaringais interesais pasižyminčias socialines grupes ir pavienius asmenis, o pats kūrinys tampa įrankiu išprovokuoti šią akistatą.
Būdamas daugelio eksperimentinių meno, vadybos ir maisto gamybos organizacijų iniciatorius, įkvėpimo R. Narkus dažnai semiasi iš verslo ir startuolių pasaulio. Supriešindamas jame tvyrančią optimizmo, veržlumo dvasią ir dažnai nematomą šiosios šalutinį produktą — nusivylimo kartėlį, autorius kuria tragikomiškus darbus. Savo kūryboje tarsi lengva ranka maišydamas madingus daiktus ir tendencijas, naujausių teorijų fragmentus bei įvairių meno praktikų strategijas, jis kuria daugiasluoksnę ir dažnai tyčia hiperbolizuotą esamojo laiko refleksiją.
—Neringa Bumblienė, Curatorė
Robertas Narkus
(g. 1983 m.) gyvena ir kuria Vilniuje. Nuo 2019 m. studijuoja meno doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje, 2015 m. baigė magistrantūros studijas „Sandberg“ institute Amsterdame, 2001 m. — magistrantūrą Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijų meno katedroje. Jo personalinės parodos surengtos galerijoje „Vartai“ (2020 m., Vilnius), galerijoje „David Dale“ (2019 m., Glazgas, Škotija), Šiuolaikinio meno centre (2017 m., Vilnius), meno galerijoje „Tenderpixel“ (2015 m., Londonas). Menininko kūriniai pristatyti svarbiuose tarptautiniuose grupiniuose projektuose: meno centre „de Appel“ Amsterdame, 12-ojoje Baltijos trienalėje, Kauno bienalėje, 5-ojoje Marakešo bienalėje ir kitur. Jis rezidavo „Delfina Foundation“ Londone, „Iaspis“ Stokholme, Nidos meno kolonijoje. Narkus yra Vilniaus patafizikos instituto, menininkų dienos centro „Autarkia“, eksperimentinės inžinerijos stovyklos „eeKūlgrinda“ ir restorano „Delta mityba“ steigėjas.
Neringa Bumblienė
(g. 1982 m.) yra šiuolaikinio meno kuratorė, kritikė. Nuo 2014 m. dirba kuratore Šiuolaikinio meno centre Vilniuje. Bumblienė baigė kuratorystės magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje ir pomagistrinę kuratorinę mokyklą „Ecole du MAGASIN“ Prancūzijoje. Ji yra dirbusi su daugeliu šiuolaikinio meno parodų — nuo didelio formato tarptautinių projektų, tokių kaip „Galva su daug minčių“ (kokuratorė, daugiau nei 50 dalyvaujančių Lietuvos ir užsienio menininkų, ŠMC, 2020 m.) ir 13-oji Baltijos trienalė „Išsižadėk šmėklų“ (kokuratorė, meno vadovas Vincent Honoré, 70 dalyvaujančių menininkų, meno erdvės Londone, Vilniuje, Rygoje ir Taline, 2017–2018 m.) iki jaunų ir tarptautiniu mastu žinomų menininkų personalinių pristatymų. Pastarieji jos kuratoriniai projektai — Roberto Narkaus paroda „Valdyba“ galerijoje „Vartai“ (2020 m.) ir ŠMC kuruotos parodos: Irako kilmės amerikiečių menininko Michaelo Rakowitzo paroda „Sugrįžimas“ (2020 m.), iš Argentinos kilusio Niujorke gyvenančio Alejandro Cesarco paroda „Taktikos ir metodai“ (2019 m.), iš Ispanijos kilusio Brazilijoje gyvenančio Danielio Steegmanno Mangrané paroda „Fantomas“ (2018 m.) ir britų kilmės Niujorke gyvenančio menininko Liamo Gillicko paroda „Šviesos nėra ryškesnės centre“ (2017 m.). N. Bumblienė yra Lietuvos paviljono 59-ojoje Venecijos meno bienalėje (2022 m.), kuriame pristatomas Roberto Narkaus projektas „Gut Feeling“, kuratorė ir 1-osios Vilniaus performanso meno bienalės (2023 m.) meno vadovė. Bumblienė yra šiuolaikinio meno ekspertė Lietuvos kultūros taryboje, tarptautinės šiuolaikinio meno kuratorių asociacijos „IKT“ ir meno mugės „ArtVilnius“ tarybų narė. Ji taip pat yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė.
Kęstutis Kuizinas
Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) Vilniuje įkūrėjas ir direktorius, vadovavęs šiai institucijai nuo pat jos įkūrimo 1990-ųjų pradžioje iki šių dienų, kuomet centras jau susilaukęs tarptautinio pripažinimo. Kaip meno vadovas ir vienas iš kuratorių (1998 m.), jis pavertė sovietmečiu vykusią Baltijos trienalę aktualia tarptautiniu mastu ir vienu svarbiausių Vidurio ir Rytų Europos šiuolaikinio meno festivalių. 2009 m. K. Kuizinas kartu su belgų kuratore ir Amsterdamo „De Appel“ direktore Ann Demeester kuravo 20-ąją Baltijos trienalę „Miesto istorijos“. Jo vadovaujamas ŠMC visame pasaulyje išgarsėjo dėl nuolatinės plėtros ir eksperimentavimo, susijusio su dinamiškomis architektūrinėmis ekspozicijomis ir instituciją papildžiusiais projektais, įskaitant skaityklą (įkurtą 2009 m.), ŠMC kino teatrą (įkurtą 2012 m.) ir skulptūrų kiemą (įkurtą 2017 m.), taip pat dėl reguliariai plečiamos programos, dabar apimančios ir žurnalų leidybą (ketvirtinį leidinį „ŠMC Interviu“) bei televizijos projektą „ŠMC TV“, 2004–2007 m. transliuotą per nacionalinę Lietuvos televiziją. Kaip kuratorius, K. Kuizinas yra surengęs daugybę parodų visame pasaulyje, įskaitant kuruotą Lietuvos paviljoną 49-ojoje Venecijos bienalėje (2001 m.), kuriame pristatytas Deimanto Narkevičiaus kūrinys, ir pristatomąjį Lietuvos projektą San Paulo 26-ojoje bienalėje (2004 m.). 2006 m. jis buvo nominuotas Walterio Hoppso apdovanojimui (JAV) už kuratorinius pasiekimus, taip pat yra daugybės tarptautinių tarybų ir žiuri narys, o 2009 m. buvo Romos apdovanojimo (NL) ir Inovacijų apdovanojimo (RU) žiuri pirmininkas. 2011 m. Kuzinas buvo Lietuvos paviljono 54-ojoje Venecijos bienalėje komisaras, pristatęs menininko Dariaus Mikšio projektą „Už baltos užuolaidos“, bienalės žiuri apdovanotą specialiuoju paminėjimu.
David Zilber
yra profesionalus virėjas, fermentuotojas, mėsininkas ir fotografas, kilęs iš Toronto (Kanada). Nuo 2004 m. jis dirba geriausiose pasaulio virtuvėse, o 2016–2020 m. vadovavo pasaulinio garso fermentacijos laboratorijai restorane „Noma“, kurioje pasitelkęs mikrobus maisto produktus paverčia naujais, netikėtais ingredientais. Ten dirbdamas D. Zilber parašė „New York Times“ bestselerį „Noma“ fermentacijos gidas“ (angl. „The Noma Guide to Fermentation“). Nuo tada jis tapo visos naujosios kartos virėjų ir maisto bei fermentacijos entuziastų mokslo komunikacijos balsu, o šiuo metu dirba Kopenhagoje kaip maisto tyrėjas ir siekia sukurti tvaresnę, visiems prieinamą maisto sistemą.
